ūgintinis

ūgìntinis (-ýtinis), -ė smob. (1) OG179, OGLII197, ū́gytinis (1) Krs, Ps, Lnkv, RdN, Brž, Kpr, Skp; Kos60 paimtas auginti svetimas vaikas, augintinis: Ūgintinę išūgdė ponas Tj. Kap mano ūgýtinė, ar gerai mokosi? DrskŽ. Ū́gytinis ir lieka ū́gytinis – ne savo vaikas Všk. Jis už ū́gytinį buvo Slm. Tie seniukai paėmė jų Marytę par ūgytinę Klov. | prk.: Šitus žmogus mū́s sodžiaus ūgýtinis (dažnai lankosi) Drsk. ║ išlaikytinis: Jis te ir už ū́gytinį: negi ženoti – teip susimetę gyvena Slm.